Kalta kaktinė smegenų dalis.

         Kaktinė smegenų skiltis yra atsakinga už samprotavimą, planavimą, kalbėjimą, emocijas, problemų sprendimą, judėjima bei atmintį.

   Kiekvieną kartą galvoju apie žmones, kurie nesupa manęs taip dažnai, kaip kažkada supdavo. Apie tuos, kurie man teikdavo laimę, būdavo mano meilė ir viskas, kas tik gali būti geriausio. Ištiesų, tai net nežinau kodėl, kaip ir kam atsitiko kažkas, kas viską sunaikino. Gal pradėkime nuo to, kad man nebe keturiolika, aš nebesu ten, kur buvau. 

      Visi vienaip ar kitaip atitolstam. Kai kurie trumpam, kiti visam. Nenoriu sakyti, kad aš renkuosi vieną iš jų, nes tikrai tikiuosi, kad viltis dar nėra žlugusi. O gal ištikrųjų taip lemta? Draugai. Štai apie ką sukasi mano širdis, smegenys ir siela. Mano smegenų dalis vis trokšta būti ten, kur kažkada buvau. Esu tikra, kad nesu pirma, kuriai sunku pakeisti aplinka, žmones. Bet žiemos vakarais darosi itin liūdna, kai suvokiu, jog be vieno vienintelio žmogaus, su kuriuo esu susirišus širdies kertelėmis, neturiu daugiau nieko, su kuo, kaip kažkada, galėčiau pabendrauti kitokiomis temomis. Man kartą pasakė, jog tai negali būti tiesa, jog tikri draugai tave būtų ėme ir pamiršę taip greitai. Aš žinau, jog esu pati kalta dėl to, kad niekas nebesidomi, niekas nebeklausia, niekas nebesiūlo, bet niekada negalvojau, jog būsiu taip greit pamiršta. Visada galvojau, jog jaunystės draugus sies bent kažkiek gyvenime. Jog karts nuo karto bus įmanoma sutikti vieną kitą gatvėje ar net kine. Tačiau jau šiandien supratau, kad visos svajonės pas užaugusius draugus šeimomis susitikti vakarienei turbūt yra nebetikros.

  Turbūt skaudžiau yra matyti juos vis dar tikinčius ir užsispyrusius vykdyti šitą svajonę. Vis dar būnančius kartu ir besijuokančius iš tų ilgai užsitęsusių juokelių. Nerašau tam, kad ką apkaltinčiau, tiesiog nežinau ar yra kažkas, kas mane suprato, taip, kaip suprato penkios merginos iš vieno kambario. Neturiu kam pasipasakoti, kaip man šiuo metu sunku, neturiu kam pasakyti dalykų, kuriuos turi tik jos girdėti. Nešneku vien apie tas merginas su kuriomis dalinomės vienomis pižamomis, šneku ir apie vaikinus, kurie niekada nepalikdavo mūsų vienų ir apsaugodavo. Pasiilgstu šiltų ir ledinių žiemos vakarų ant to užšąlusio asfalto. Tų laiku, kai buvome tikri, jog niekas mūsų neišskirs.

   Bet turiu pasakyti, jog aš judu pirmyn, pusiau viena, bet išmoksiu. Išmoksiu šnekėti su raidėmis ant klavišų, su mintimis tarp keturių smegenų sienų ir su visata, kuri supa mane. Apart viso šito, išmokau mylėti, kad yra aplinkui. Išmokau dalintis kitokiais dalykais, su tais, kurie mane supa. Draugais tapo knyga, šeima, mylimieji. Turiu ištikrųjų daug, bet kas gi nenori daugiau. 

  Bijau suklysti, kaip kartą suklydau, dėl mylimo žmogaus, palikus kitus mylimus kartui ir visam. Tą kartą praradau kūrybinę ir mano mylimą sielos dalį. Tačiau šį kart esu tikra, kad ne tą žmogų turiu kaltinti. Tai gyvenimas. Žmonės išeina ir ateina. Tai gyvenimas. Aš augu ir auga mano aplinka. Tik kartais norėčiau žengti pora žingsniu atgal arba grįžti atgal į laiką, kai man buvo tik 15-iolika metų.  Dėl to galių dėkoti ir kaltinti tik tą Kaktinę smegenų dalį už tai, kad palieka emocijas, prisiminimus dėl kurių gera ir skauda.

P.S tikrai neplanuoju perskaityti nieko ką rašau, nei taisyti. Kadangi viskas iš galvos ir tiesiai su jausmu, skirta man arba tam, kuris čia kadanors užklys. Sveiki atvykę į mano smegenų kertelę.