Drakonas Realistų pasaulyje.

 Aš pasiilgau rankų, kurios man suko galvoje Drakonus.

Iš tikrųjų galvoje sakyti negalima, tai pat ir sukti netaisyklingas žodis, ir net visai ne galvoje. Taisyklingiau būtų pasakyti, jog Pasiilgau žmogaus, kuris man pino DrakonIUKUS. 

Gal kiek apmaudu galvoti apie tokius dalykus, bet pastaruoju metu pagalvoju. Pastaruoju metu galvoju apie tai, kad jau ilgai esu pametusi save. Nebežinau nei kas noriu būti, nei kas esu, nei kokių žmonių reikia tikėtis ir mylėti. Atsirinkti žmones yra išmokstama, bet nežinia ar aš jau įgijau šitos patirties, nes žmones, kurie dėja nebepina man drakoniukų, kažkaip ir apleidau, o galiausiai ir mane apleido. Negalvokit, kad tie žmonės buvo tik tam, kad juos man pintų, Ne. Yra daug įvairiausių atvejų, tačiau net viso šio puslapio neužtektų jiems papasakoti. Mergaitė užaugusi nebeturi su kuo ieškoti ir diskutuoti apie madą.

Pilstau iš tuščio į kiaurą, bet tik dėl to, kad mintys taip dėstosi. 

Taigi, Pamečiau save ir nebežinau kaip save surasti. Gal aš tiesiog nesu pripratus prie minties, jog galiausiai keičiuosi ir turiu būti kitokia, nei buvau su vienais žmonėmis. Bet kaip galima kitokiai, kai nėra jokių žmonių. Mama tapo itin artima draugė man. Gal liūdna,  gal gražu, neliūdžiu dėl to, bet ir norėčiau daugiau. 

Didžioji dalis mane supančių žmonių šitame gyvenimo etape yra realistai. Realistai juokingas žodis, bent jau man. Aš netikiu, jog gali toks būti ir nėkiek nenorėti iš ten pabėgti. Pasigirsiu aš tikrai turiu tokių sugebėjimų. Ištrūkti iš tikrovės ir skraidyti padebesiais. Ir taip aš tai naudoju kaip vienąją iš savo gerųjų savybių. Yra ne vienas ir ne du žmonės bandę mane ištraukti ir nuleisti žemyn. Kartais paskausta, jog bando pakeisti mane TAIP stipriai, bet jie juk nesupranta. Aš kaip Mažasis Princas suaugusiųjų pasaulyje. Nepykstu, jie tik nori gero. Jie "REALISTAI"...

Bet taip, gera buvo jausti rankas sukančias plaukus, juoko ašaras ir beprasmes kalbas. Tada, kai dar viskas buvo ne taip rimta ir nesvarbu.