Pusė to ko aš tau duodu.

 Nenoriu į save atkreipinėti dėmesio, bet esu žmogus su jausmais, kuriam iš prigimties jo reikia. Kiekvienais metais pasimaunu ant tikėjimo, jog mano požiūris pasikeis ar pasiteisins, bet kiekvieną kartą nudegu. Nenoriu būti pavydi, bet šito vieno dalyko aš tikrai pavydžiu.

Atiduodu visa save visiems jums, bet už tai prašau tik dalelės savęs man. Bet niekada nagaunu to. Na gerai, negaliu sakyti, kad niekada, bet kai jo tikrai reikia, tada ir reikia liūdėti. Liūdėti, jog mane pamiršta. Ganėtinai aiškiai arba mano laiminga diena yra nelaiku arba aš tikrai nerūpiu žmonėms, kuriems norėčiau rūpėti taip kaip jie man rūpi. 

Gal tikrai jau laikas pamiršti? 

Bet dar nenoriu, dar tikrai jaučiu, kad glaiu nepamiršti, bet visos aplinkybės mane vis nuveda nuo kelio. 

Man nereikia jūsų turtų, dovanų ir tt. Man tik reikia ženklo, kad aš rūpiu...  Noriu vieną dieną metuose pabūti žmogumi, kurio niekas nenori pamiršti... Visi tą dieną kalendoriuje pasižymėję, kuria planus kaip parodyti, nustebinti...

Ačiū, tiem, kas nepamiršta manęs ir myli. Jei tik mane kas išgirs...