Tik viena iš aštuoniųmilijardų.

Mažiausiai dvyliką gyvenimo metų visi praleidžiame mokykloje. Ten, kur tuo metu taip būti nenorime. Bet viasi neseniai supratau, kad būdamas mokykloje dar jautiesi turintis savo vietą pasayluje, žinai ką daryti, nes gaunami nurodymai. Šiuo metu, pabaigus mokyklą, dirbant darbą ir gyvent be mamos supratau, kad esu tik vienas žmogus iš aštuonių milijardų. Tik dabar supratau koks pasaulis didelis ir kokia aš maža.

    Kodėl taip yra? Mano manymų taip yra vien dėl to, jog mokykloje viskas supasi mokyklos mąstu. Pasaulyje vietoj aštuonių milijardų būna tik aštuonišimtai žmonių. Visas gyvenimas sukasi aplink mokyklą, papomokinę veiklą ir kitas mokyklas su kuriomis laimingai susitinki kaip su kitataučiais tam pačiam mieste muziejuje. Galiausiai išėjęs į miestą pusę žmonių žinai iš socialinių tinklų, kitą pusę iš tų kitatautiškų  mokyklų ir draugų draugų. Štai ir visa to meto populiacija, kuri rūpėjo. Gyvenant šitoje mažoje šalyje, kurioje begyvendama taip visos mylėjo ONE DIRECTION, bet tai tik svajonės, nes tokios mažos šalies atrodo nematę ir aštuonių milijardų žmonių populiacija tampa nereali, kadangi tikrieji kitataučiai ištikrųjų nelabai žino, kas čia pas šalis ir kas tu per vienas. 

   Bet pabaigus mokyklą, išsikrausčius netyčiom turbūt į tolimiausią tašką nuo savo mokyklinio gyvenimo supratau, kad esu tiktai žuvis vandenyne, net nežinau ar galima pavandinti žuvimi. Anksčiau bijodavau užsisakinėti kavos ar nusipirkti kokį drabužį, nes reikėjo bendrauti su nepažįstamu žmogumi, o dabar tik supratau, kad aš tik viena iš tūkstančių žmonių, kuriuos aptarnaujantysis personalas mano PER DIENĄ. Iš šitos visos mano teorijos tai tik vienas laimingas posūkis, jog nebebijau žmonių su kuriais galimai niekada gyvenime nebendrausiu, nes žinau, kad aš tik taškas jų žodyne. 

    Tačiau dabar pasiilgstu mokyklos. Norėčiau sumažinti pasaulį iki tų aštuonių šimtų ir pasijusti bent didesne žuvele. Gal dėl to ir yra taip sunku nebematyti draugų, ar sunkiai susirasti naujų, nes supratau, kad iš upelio išplaukiau į vandenyną, kuriame nieko nebepažįstu. Eidama miestu matau visus jaunesnius mokinukus, kurių aš jau NEBEžinau, žmones, kurių veidų jau NEBEžinau. Mieste veidų koliažas jau pasikeitė. Jau kiti žmonės vaikšto naktimis ir pasakoja pasakas. 

     Sunku įprasti būti vienai iš aštuoniųmilijardų. Reikia mokintis, jog ne tiek daug žmonių tavimi domėsis ir tave žinos ar tu žinosi. Pasiilgau plaukioti ta maža ir mylima upe.