Visai nelaiminga pabaiga...

 Ir šiandien supratau, kad jau tikrai pabaiga.

Atstumas yra sunkus dalykas. Bet tai turbūt tik priverčia suprasti, kas turi likti, o kas ne. Lieku viena, bet turbūt taip ir turi būti, Vikas nutinka, nes turi. Tik šiek tiek liūdna, nes visgi likau visai viena...

Aš nieko dėl to nekaltinu, nes visi esame minimaliai kalti.

Iš tikrųjų tai šviesiai tiesiai tariant vakar kilo mintis, jog niekada net manęs ir nereikėjo. Nors žinau, kad čia tik mano smegenys jau viską per daug ir per daug pergalvoja ir ima save nuvertinti. Bent jau tiek tikiuosi...  Ištikrųjų- MOKYKLA. Čia yra vienas ir vienintelis dalykas, kas turbūt mus vertė susitikti. Mes buvom viena kitai vienintelės draugės. Viena vienai. Visos kartu tvėrėme tuos metus... 

Bet metai praėjo, o ryšys taip pat. Bet kodėl tada aš esu vienintelė, kuriai tenka tai patirti, Va čia jau ir prisideda atstumas.

Liūdna ištikrųjų. Nenoriu, kad žmonės mano gyvenime keistųsi kaip kojinės. Noriu žmonių su garantija. Žmonių su kelionės biliete atgal parašyta DATA. Tada bent galėčiau pasiruošti...