SAVANAUDIŠKUMAS?

 Ar aš esu savanaudė norėdama džiaugtis sėkme, kai sekasi tik man?

Nes jaučiuosi savanaudė.

Kai mes sekasi gyvenime ar nutinka kažkas gero, kuo norėčiau didžiuotis, visada artimam žmogui kažkas nutinka ir vietos džiaugtis nebelieka. Nei mano, nei kito žmogaus širdyje. Tai turbūt savanaudiškummas, kai man skauda, jog negaliu pasidžiaugti. 

Bet ramina tik mintis, jog visa tai praeis ir atrasiu minutę pasidžiaugti.

O gal tik atsiras minutė dar labiau gėdėti?