Nevertos ašaros

 Šiandien supratau, ko ištikruju man truksta.

Na gal ir ne siandien, turbut, kad ne. Jau senokai, tik aplinkui vaiksciojau sios minties.

Kiekvienas mano liudesys apie savo gyvenima, kiekvienas zodis parasytas i si dienorasti tik buvo kelelis link supratimo, jog viskas ko man truksta yra palaikymas. 

Seimos palaikymas yra mani vienintele palaima, kuo esu laiminga. Bet turint daugiau perspektyviu poziuriu, lengviau padeti sau ir gauti pagalbos. 

Draugu palaikymas, milimojo. Stai ko man truksta. Lyg ir kiekvienas turi kazka kas juos palaiko. As turiu kazka, bet ne tuos kurie palaiko. 

Deja, bet mylimasis, supasi tame paciame svarbiame burbule, del kurio man reikia palaikymo. Darbas. Vienas svarbesniu dalyku gyvenime, nes uzima didziaja dali laiko dienoje. Bet viena perspektyva, jo perspektyva nera tokia kokia noreciau isgirsti. Bet negaliu nieko versti kazko sakyti, ko nenori. Gyvenimisko palaikymo irgi stoka. Bet nevaryti ant Zmogaus cia atvykau. Santykiai atrodo tapo rutinos dalimi. Is poros is net ne bendrazygiua gyvenimui praeiti, o i atrodo priveratus zmones buti tame paciame kambaryje, kabinete ar kitoje patalpoje. 

2 metai, o jausmas, kad jau ir 2 vaikai beaugantys. Buitiniai pykciai pas mus ne tokie kurie yra verti ju.