PERMAININGAS ŠLAPIAS PAVASARIS

 Šiandien mane spaudžia iš visų pusių. Nežinau ar čia oras, ar čia noras. Atrodo, lyg ir jau seniai suaugau, bet gyvenimiškų problemų tiek daug vienu metu dar nėra buvę. 

Nors negaliu per daug skųstis, ganėtinai gerai jas sprendžiam, tačiau kiekvienas sprendimas vertas kažkokios sumos, dėl kurios kaupiasi ašara ir liūdesys. 

Visada buvau tas žmogus, kuris gali veikti dalykus ir materialiai būnant blogoj vietoj, tačiau kuo toliau, tuo labiau nuvilia mane šita viltis ir vėjai iš kišenės darosi labai stiprūs.

Nusibodo šitos audros ir baimė nepasiekti kažko, kas perkeltu į saulėtus ir vėjo neturinčius rytojus...

Keliu sau užduotis, kurioms negaliu surasti laiko ir gaila, bet ne dėl to, kad esu labai užimta, o dėl to, kad galva per daug pilna ir nėra vietos motyvacijai, ugdymui savęs ir svajonės pradeda užimti vis mažiau vietos. O buvau vėjavaikis, su tiek svajonių, tiek optimizmo ir laimės. O dabar jaučiuosi einanti tuo tiltu, kur žmonės rimtesni, ir nieks nešoka ant kiekvieno kampo ir šypsenų pakeliui vis mažiau.

Bet čia turbūt tik todėl, nes sulaukėm permainingo šlapio pavasario.

Pavasaris man primena mane. 

Šiltas, kartais, dažniausiai esant reikalui, vėjuotas ir lietingas. Keliantis tokias idėjas, svajones ir lūkesčius vasarai. Motyvacija kurti planus, net ir tuos, kurie niekada neišsipildys, bet jų kūrimas purena žemę. Kaip aš, kiekvieną dieną kitokia, dažniausiai šilta, ir lūkesčių pilna. 

Gaila, bet vis labiau ir labiau pagaunu save panašią į rudenį. Ir net ne jo pasakišką pradžią ir vidurį, o ta jo paskutinį etapą. Kai medžiai spalvas numetę, visi vienodi ir liūdni, nuo vėjo jau pavargę ir visai šlapi. 

Tuo pačiu į priekį judina tik tai, jog po rudens ateina žiema,- visiškai kitoks, visiškai skirtingas metų laikas. Šeimos, šilumos ir ramybės. Ir visada žinau, jog PAVASARIS jau ne toli, tik nelaukiu to vėl permainingo ir šlapio..

Bet išgyvenam tuos metų laikus, visi, keistai ir savotiškai. Ir vistiek esam laimingi, tik aš kiek jau pavargau, sukti galvą dėl to vėjo ir nenoriu būti ten, kur ruduo kitoks ir tiltas, ne beždžionių. 

Bet turiu planą, susikaupti į sau iškeltus darbus, ir surasti vieną šokantį žmogų ant to tilto, kuriame esu, o dviese mes jau rasim kelia iš tenais, kur nieks nešoka ir nenori būti. 

Aš išlipsiu iš tenais. tik ne šiandien...